Turbūt pirmas dalykas, apie kurį būtų galima pagalvoti išgirdus žodį „taboras“, tai – romų gyvenama vieta. Arba kiek anksčiau, iki bendruomenė tapo sėsli, tai – į naują vietą užklydusių romų įrengta stovykla, išsiskirianti arklių traukiamais vežimais.
Tačiau iki tol, pavyzdžiui, Abiejų Tautų Respublikos laikais, taboru buvo vadinama tam tikra karinė stovykla, kai jos pakraščiai aplink karių palapines saugumo sumetimais būdavo užbarikaduojami karinėms atsargoms gabenti skirtais vežimais. Štai 1699 m. Respublikos kariuomenę aprašęs prancūzas François Paulinas Dalairacas teigė, kad tokia stovykla atrodo „didinga, nepaprasta, netgi nuostabi“.
Visgi toks vežimų panaudojimas karyboje nebuvo lietuvių ir lenkų išradimas. Turbūt pirmą kartą plačiai tokia kovos forma, vokiškai dar vadinta wagenburg (vežimų tvirtovė), buvo pasitelkiama XV a. pirmos pusės religinių karų Čekijoje metu. Ja naudodavosi vadinamieji „taboritai“, vardu susiję su pagrindiniu savo centru – naujai įkurtu ir biblinio kalno vardu pavadintu Taboro miestu Bohemijoje, kur siekta sukurti naują, lygybės idealais grįstą, krikščionišką bendruomenę.
Į konfliktą su katalikais įsivėlę taboritai stokojo sunkiosios raitijos bei ieškojo efektyvaus būdo nuo jos apsiginti, todėl ir griebėsi tokios taktikos. Šitaip tokia mūšio metu net vežimu judėti galėjusi tvirtovė ir imta vadinta „taboru“.
Technologijos.lt
